Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Boruta

Poetas, prozininkas ir vertėjas Kazys Boruta gimė 1905 m. Kūlokuose (Marijampolės r.), mokėsi Maskvos ir Marijampolės gimnazijose, Marijampolės mokytojų seminarijoje. Tarpukariu studijavo universitetuose Kaune, Vienoje ir Berlyne. Literatūros istorijoje Boruta neretai pristatomas kaip radikalių politinių pažiūrų ir stataus būdo asmenybė, jokiai valdžiai neparankus principingas antikonformistas – jis kalėjo ir Smetonos autoritarinio valdymo metais (1933–1935), ir sovietinės okupacijos laikais (1946–1949). Ankstyvoje jaunystėje tapęs nelegalios socialistų revoliucionierių maksimalistų (eserų) sąjungos nariu, Boruta nesykį nukentėjo dėl savo ideologinių nuostatų: 1924 m. pašalintas iš mokytojų seminarijos, 1925 m. – iš Lietuvos (dabartinio Vytauto Didžiojo) universiteto, ne kartą buvo suimtas, kalėjo, dėl politinių įsitikinimų tarpukariu buvo priverstas emigruoti iš Lietuvos, čia uždraustos platinti jo knygas. Ketvirto dešimtmečio viduryje pasitraukė iš politinės veiklos, atsidėjo literatūrai. Antrojo pasaulinio karo metais dirbdamas Mokslų akademijos Literatūros muziejaus vedėju rūpinosi išsaugoti nuo sunaikinimo lituanistikos rankraštinius fondus (gindamas rankraščius Boruta trenkė į dantis aukštam okupacinės valdžios pareigūnui, už tai turėjo būti atiduotas Karo lauko teismui, bet išgelbėjo laimingas atsitiktinumas – tardytojas buvo rašytojo kolega iš studijų Vienoje laikų), gelbėjo žydus (savo bute slėpė žydų vaikus, talkino geto belaisvius šelpusiai Onai Šimaitei). Sovietmečiu kelerius metus Rasų lageryje (prie Vilniaus) iškalėjusiam Borutai ilgą laiką kliudyta spausdinti savo kūrybą, net vertimus teko pasirašinėti savetima pavarde. Tik šeštojo dešimtmečio pabaigoje grąžintas į Rašytojų sąjungos narius. Mirė 1965 m. Vilniuje. Rašytojo asmenybė ir jaunystės peripetijos įtaigiai atskleidžiamos autobiografinėje knygoje Gyvenimas drauge su draugu (pirmą kartą publikuota tik 1999 m.). Šią knygą Boruta parašė kalėdamas sovietiniame lageryje; tai dukrai skirtas intymus pasakojimas apie anksti mirusią jos motiną, idėjinę rašytojo bendražygę, draugę ir žmoną Oną Kazanskaitę-Borutienę.
Tarpukariu Boruta daugiausia rašė poeziją, kartu su vienminčiais kairių pažiūrų rašytojais leido avangardinį žurnalą Trečias frontas (1930–1931). Kūryboje jis teigė tas pačias vertybes, kuriomis vadovavosi ir gyvenime – vidinę žmogaus laisvę, neprisitaikymą, naujų tiesų ieškojimą, siekių maksimalizmą, romantinį polėkį: „Kaktomušiais per gyvenimą ėjau, už viską širdimi mokėjau, tokius ir eilėraščius iš širdies rašiau“. Ekspresionizmo poetika grįsti Borutos eilėraščiai kupini maišto, protesto, įtūžio, kuriems išreikšti naudoti pasikartojantys laisvo vėjo, šėlstančios vėtros įvaizdžiai. Poezijos kalbančiuoju neretai tampa „lietuviškas bernas“, prabylantis nenudailintu, šiurkščiu žodžiu, revoliucingu, kategorišku šūksniu, aštriai kritikuojantis socialines ir politines šalies negeroves. Nors ir uždrausta, tačiau nelegaliais keliais nepriklausomoje Lietuvoje platinama Borutos poezija darė stiprų poveikį jo kartos ir jaunesniems rašytojams.
Išskirtinė vieta Borutos poetinėje kūryboje tenka eilėraščių rinkiniui Dainos apie svyruojančius gluosnius (1927). Rinkinio eilėraščiai susiklosto į nuoseklų pasakojimą apie stebuklinės pasakos siužetu grįstą poetinio subjekto – kaimo berno – kelionę iš namų į miestą. Miestas čia vaizduojamas kaip akmeninė, betoninė, geležinė giria, kuri lietuvių tautosakinėje tradicijoje reprezentuoja svetimą, klaidžią ir pavojingą erdvę. Miestą subjektas mato kaip dirbtinį, netikrą, todėl nepatikimą, pavojingą kaimo tikrovės perdirbinį: „Tai negi aš galiu pakęsti miesto smarvę / ir mano palšių surogatą?“ Rinkinyje pasikartojantis geležies įvaizdis Borutos tekstuose turi naujos – industrinės, urbanistinės gyvenimo sanklodos reikšmę. Įvadiniame rinkinio eilėraštyje minima geležinė vėtra reiškia istorines permainas, industrializmą, kuris kaip viesulas griauna senąją agrarinę tvarką. Borutos subjektas blaškosi tarp emocinio prisirišimo prie kaimo, agrarinės gyvenimo sanklodos ir siekio pritapti, sugyventi su naująja industrine era. Antrąjį kelią nušviečia revoliucinės „degančios žaros žaibuojančio rytojaus“ viltys bei proletarinio poeto amplua, išsakyta naujo geležies giesmyno įvaizdžiu.
Pasitraukus iš politinės veiklos, keitėsi ir Borutos kūrybos pobūdis. Revoliucingą retoriką keitė universaliųjų vertybių paieškos, atvedusios rašytoją prie tautosakos versmių. Poetine proza sukurti romanai Mediniai stebuklai (1938) ir Baltaragio malūnas (1945), pasakų rinkinys Dangus griūva (1955) ir apysaka Jurgio Paketurio klajonės (1963) jungia pasaką su tikrove.
Reikšmingiausias, meniškai brandžiausias Borutos veikalas Baltaragio malūnas sukurtas vokiečių okupacijos metais Vilniuje. Literatūrologo Vytauto Kubiliaus teigimu, šis romanas niūriu istorinių kataklizmų laikotarpiu pačiam autoriui buvo tarsi „gynybinė siena, pastatyta iš pasakos mitologinių vaizdinių, iš dainos sudvasinto lyrizmo ir švelnaus žodžio [...] – sauganti svarbiausias tautos dvasines ir kultūrines vertybes nuo pražūties.“ Mitologinis romano siužetas – žmogus grumiasi su velniu dėl savo laimės – lemia neįveikiamos lemties apspręsto žmogaus likimo sampratą. Veiksmo užuomazga – iš pasakų atkeliavęs tradicinis žmogaus ir velnio sutarties motyvas. Visgi būtina pabrėžti, kad Baltaragio malūnas nėra tautosakos stilizacija ar kopijavimas, autorius laisvai naudojasi mitologine, folklorine medžiaga kurdamas savitą meninę kūrinio tikrovę. Nors romane esama daug šmaikščių, liaudiško humoro tradiciją atliepiančių situacijų ir dialogų, tačiau kūrinio nuotaiką – kraupią blogos lemties, padėties be išeities nuojautą – lemia jokios atsavaros neturintis blogio jėgų viešpatavimas. Žmogaus kova su velniu simbolizuoja individo kovą su iracionaliu, protu nepažiniu būties apspręstumu, jam nepavaldžiomis tragiškomis aplinkybėmis – šią egzistencinę būseną aštriai pajuto II pasaulinio karo verpetų blaškomi Borutos kartos žmonės.
Centrinė vieta romane skiriama meilei, kuri apima kūrinio veikėjus kaip visagalė stichija, bet autoriaus vaizduojama su liaudiškajai etikai būdingu drovumu, lyriškumu. Šis jausmas yra išaukštintas kaip būtina prasmingo gyvenimo sąlyga. Tačiau blogio valdomame pasaulyje jai realizuotis nėra galimybių. Tiesa, Jurga ir Girdvainis galėtų pasipriešinti velnio užmačioms, bet tą padaryti įmanoma tik veikiant išvien, drauge. Tuo tarpu tragišką romano atomazgą lemia pagrindinių veikėjų negebėjimas įveikti savo išdidumą, atleisti kitam jo silpnybes.

Viktorija Šeina

Literatūra

Boruta

Ar žinote, kad...